Šlapimo pūslės vėžys iš pirmo žvilgsnio

Šlapimo pūslės vėžys (šlapimo pūslės karcinoma) - tai piktybinis vėžys, kuris paprastai prasideda šlapimo pūslės gleivinėje (urotelyje). Vidutiniškai šlapimo pūslės vėžiu suserga daugiau vyrų nei moterų, o vienas iš penkių susirgusiųjų yra jaunesnis nei 65 metų amžiaus. Ankstyvųjų stadijų šlapimo pūslės vėžys beveik nesukelia jokių simptomų, todėl dažnai diagnozuojamas vėlai. Gydytojams vis dar neaišku, kaip išsivysto šlapimo pūslės vėžys, tačiau jiems pavyko nustatyti, kad rizikos veiksniai yra rūkymas ir amžius. Dažnas kontaktas su tam tikromis cheminėmis medžiagomis taip pat gali skatinti šlapimo pūslės vėžio vystymąsi.

Kokie rizikos veiksniai gali sukelti šlapimo pūslės vėžį?

Rizikos veiksniai, galintys sukelti šlapimo pūslės vėžį, dažniausiai atsiranda dėl išorinių veiksnių, pvz:

• Rūkymas (medicinos ekspertų teigimu, jis sukelia apie 70 proc. visų šlapimo pūslės karcinomų): Rūkymo metu susidarantys teršalai patenka į kraują ir su šlapimu yra išplaunami į šlapimo pūslę
• cheminės medžiagos: pirmiausia tai aromatiniai aminai, kurie klasifikuojami kaip kancerogeniniai ir naudojami chemijos pramonėje, taip pat gumos, odos ar tekstilės pramonėje ir dažymo pramonėje. Jei darbuotojas turėjo daug sąlyčio su šiomis medžiagomis ir susirgo šlapimo pūslės karcinoma, ši liga priskiriama profesinėms ligoms. Laikas nuo cheminių medžiagų poveikio iki šlapimo pūslės karcinomos išsivystymo gali būti iki 40 metų (latentinis periodas)
• lėtinės šlapimo pūslės infekcijos: laikomos numanomu šlapimo pūslės vėžio rizikos veiksniu
• Piktnaudžiavimas skausmą malšinančiais vaistais: ypač didelė rizika kyla žmonėms, vartojusiems dideles fenacetino dozes
• daugelį metų besitęsiančios infekcinės ligos: ypač rizikinga yra porų siurbikių (šistosomų) infekcija, kuri ypač paplitusi tropikuose ir subtropikuose ir sukelia ligą šistosomozę, kuri taip pat pažeidžia šlapimo pūslę ir šlaplę (urogenitalinė šistosomozė).
• Chemoterapijai naudojami vaistai: pavyzdžiui, čia svarbiausią vaidmenį atlieka cilofosfamido pagrindu pagaminti citostatiniai vaistai, kurie skiriami sergant leukemija, krūties ir kiaušidžių vėžiu.

Kokie yra šlapimo pūslės vėžio simptomai?

Šlapimo pūslės vėžys paprastai pasireiškia šiais nespecifiniais simptomais:

• raudonai ar rudai pakitusi šlapimo spalva dėl šlapime esančio kraujo, kuris nebūtinai turi būti nuolatinis (pasireiškia 80 proc. visų šlapimo pūslės karcinomos atvejų, bet taip pat gali būti šlapimo takų ar inkstų ligų simptomas),
• Diskomfortas šlapinimosi metu, pavyzdžiui, padidėjęs noras šlapintis, kai ištuštinamas tik nedidelis šlapimo kiekis (poliakiurija), susijęs su skausmu arba be jo (gali rodyti šlapimo pūslės vėžį, nors daugelis jį painioja su cistitu),
• Skausmas šonuose, kuris dažnai pasireiškia pažengusios šlapimo pūslės vėžio stadijos metu,
• lėtinės šlapimo pūslės infekcijos (ypač jei gydymas antibiotikais nesėkmingas, tai gali būti šlapimo pūslės vėžio požymis)

Kaip diagnozuojamas šlapimo pūslės vėžys?

Kadangi šlapimo pūslės vėžys iš pradžių nesukelia beveik jokių simptomų, o simptomai yra labai nespecifiniai, vėžys paprastai nustatomas tik vėlyvoje stadijoje. Jei įtariamas šlapimo pūslės vėžys, urologas pirmiausia pasiteiraus paciento ligos istorijos ir paprašys informacijos apie tai, ar šlapimas yra pakitusios spalvos, ar yra šlapinimosi problemų, ar yra profesinis kontaktas su cheminėmis medžiagomis. Jei tiriant šlapimą aptinkama kraujo, įtarimas dėl šlapimo pūslės karcinomos tampa stipresnis ir atliekamas viso šlapimo takų rentgenologinis tyrimas (urografija). Prireikus taip pat gali būti paskirtas ultragarsinis pilvo tyrimas (sonografija), kad būtų nustatyta inkstų, inkstų dubens, šlapimo pūslės ir šlapimtakių būklė. Fizinės apžiūros metu per makštį, tiesiąją žarną ar pilvo sieną galima apčiuopti tik dideles šlapimo pūslės karcinomas.

Šlapimo pūslės vėžio diagnozei patvirtinti gali būti atliekama cistoskopija, kurios metu pacientui taikoma vietinė arba bendroji nejautra. Cistoskopija suteikia informacijos apie tai, kaip giliai navikas jau įsiskverbė į šlapimo pūslės gleivinę. Įtariamo audinio mėginį (biopsiją), paimtą elektrine kilpa (transuretrinė šlapimo pūslės elektrosekcija, TUR-B), patologas ištiria mikroskopu. Jei šlapimo pūslės vėžio diagnozė patvirtinama, gali būti atliekami tolesni tyrimai, siekiant nustatyti, kokios stadijos yra vėžys. Be kepenų ultragarso, gali būti atliekamas krūtinės ląstos rentgenologinis tyrimas, kompiuterinė tomografija (KT) arba pilvo magnetinio rezonanso tyrimas (MRT).

Kaip gydomas šlapimo pūslės vėžys?

Šlapimo pūslės vėžio gydymas visada priklauso nuo vėžio stadijos, naviko dydžio, šlapimo pūslės naviko vietos ir nuo to, kaip greitai navikas auga. Vienas iš gydymo būdų yra endoskopinė operacija (TUR). Kadangi maždaug 70 proc. sergančiųjų turi tik paviršinį naviką, kurį galima lokalizuoti šlapimo pūslės gleivinėje ir kuris dar nepasiekė šlapimo pūslės raumenų, jis gali būti pašalintas elektriniu kabliuku. Daugeliui pacientų iš karto po šios procedūros skiriama vietinė chemoterapija (instiliuojamoji terapija, intravezikinė chemoterapija), kad būtų išvengta naujos šlapimo pūslės karcinomos išsivystymo. Šiuo atveju profilaktiniai vaistai po operacijos suleidžiami tiesiai į šlapimo pūslę. Kita vertus, jei yra padidėjusi recidyvo rizika, tuberkuliozės vakcina BCG (Bacillus Calmette-Guérin) taip pat gali būti suleidžiama tiesiai į šlapimo pūslę.

Jei šlapimo pūslės karcinoma jau giliai įaugusi, kai kuriais atvejais šlapimo pūslę tenka iš dalies arba visiškai pašalinti (cistektomija). Be to, pašalinami aplinkiniai limfmazgiai ir šlaplė, jei pastaroji jau pažeista naviko. Vyrams taip pat gali būti pašalinta prostata ir sėklinė pūslelė, o pažengusios stadijos moterims - gimda, dalis makšties sienelės ir kiaušidės.